Naujienos   Žemėlapiai   Fotogalerija   Struktūra ir kontaktai
 
Apie parką
Gamta
Gyvūnija
Augalija
Kultūra
Kraštovaizdis
Filmo fragmentai
Panoraminės nuotraukos
Struktūra ir kontaktai
Informacija lankytojams
Informacija gyventojams
Lankytojų centras
Teisinė informacija
Administracinė informacija
Paslaugos
Leidiniai
Bendraukime
Nuorodos













© Metelių regioninis parkas
Augalija

Bendra miškų charakteristika.

Metelių regioniniame parke šiuo metu mišku apaugęs plotas yra 4181 ha. Bendras parko miškingumas – 23,6 %. Miškingiausia regioniniame parke yra rytinė dalis, kurioje išsidėstę trys didesni miško masyvai – Bijotų–Širvinto (321 ha), Statiškės (786 ha) ir Trako (608 ha) – ir kiek mažesnis Rinkoto (142 ha) miškas.

Statiškės miškas

 Kalniškės miškas – tai vienintelis miškas su įdomiais geomorfologiniais dariniais: plokščiakalvių, įvairių formų kalvų, kalvelių kolekcijomis. Miškas daug kur plynai iškirstas, nukentėjęs nuo vabzdžių kenkėjų. Tačiau įvairių augaviečių mozaika čia išties pavydėtina – kiekviena kalva, slėnis, pelkutė ar raguva vis skirtingi. Kalniškės miško masyvas – tikra spygliuočių miškų karalija: eglynai ir pušynai sudaro didžiąją dalį miško bendrijų. Tik tarpukalnių daubose vandenyje mirksta juodalksnynai, pietinėje dalyje auga saugomi liepiniai skroblynai. Jų draugijoje želia retieji žoliniai augalai: tuščiaviduris rūtenis, geltonžiedis pelėžirnis, plačialapis begalis, miškinė dirsė, miškinė varnalėša, žirnialapis vikis.

Aukščiausioje parko vietoje auga Trako miškas. LDK laikais Trake ir aplinkiniuose miškuose buvo rengiamos reprezentacinės medžioklės Lietuvos didikams. Ne žvėrimis dabar garsėja šis miškas, o senbuviais bekočiais ąžuolais – vienintele medžių rūšimi, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tai vienintelė jo augavietė mūsų krašte. Trako miške auga ir kiti saugomi augalai: gražuolės plačialapės klumpaitės, geltonžiedžiai pelėžirniai, kalninės jonažolės, plačialapiai begaliai, ilgagalviai dobilai, kvapniosios dirvuolės, melsvieji gencijonai. Trako aukštapelkėje gyvuoja Rusovo gegūnė, pelkinė lanksva, labai retas Lietuvoje lieknasis švylys ir kiti retieji augalai.

Baravykas Statiškės miškeStatiškės miškas įsiterpęs tarp dviejų „didžiosios trijulės“ ežerų. Miško bendrijos užaugo ant smėlingos seklumos smėlio supustytų kaubrų Metelio ir Obelijos tarpuežeryje. Didžiąją miškų dalį sudaro šviesūs spygliuočių miškai. Nedidelėje dalyje auga plačialapiai lapuočiai su retomis liepinių skroblynų bendrijomis.  Statiškės miške taip pat rasime nemažai saugomų augalų rūšių: kalninė arnika, statusis atgiris, miško ežerėliuose žydi paprastoji vandens lelija.

Širvinto miške vyrauja lapuočių miškai, kuriuose veši stori šimtamečiai ąžuolai, gyvuoja saugomos liepinių – skroblynų bendrijos. Po skroblų lajomis žydi tarpiniai ir tuščiaviduriai rūteniai, miškinės glažutės. Randamos Europoje saugomos pelkėtų lapuočių miškų, skroblynų, sausųjų ąžuolynų ir aliuvinių miškų buveinės. Ošiančio juodalksnio lajoje perėjo jūrinių erelių pora.

Rinkoto miškas prisispaudęs prie Dusios šiaurrytinio kranto. Vyrauja lapuočių miškai. Didžioji drėgno miško dalis apaugusi juodalksniais. Sausesnėse vietose tvirtomis šakomis išsikeroję žaliuoja kelių šimtmečių sulaukę ąžuolai, jų paunksnėje prisiglaudusios metai iš metų pražysta miško puošmenos plačialapės klumpaitės. Ūgiu nusileidžiantys ąžuolynui liepiniai skroblynai savo paunksnėje glaudžia tuščiavidurius ir tarpinius rūtenius, retažiedes migles – tikras miško retenybes. Čia veši didžiausi Lietuvoje saugomos tripulinės viksvos plotai. Miške randamos Europoje saugomos pelkėtų lapuočių miškų, skroblynų ir aliuvinių miškų buveinės. Drėvėtuose medžiuose vadas išveda didieji dančiasnapiai, antys klykuolės.

Obelytės rezervatasRytinėje Obelijos ežero pakrantėje auga ypatingas miškas, keliantis botanikų susidomėjimą. Tai Girukės miškas – gamtinis rezervatas. Tai plačialapių lapuočių miškas. Po aukštų skroblynų lapija beveik neauga trakas. Pavasarį pražystantys augalai savaip papuošia Girukės mišką: kalvos apsipila baltais baltažiedžių plukių žiedais, tarpus užpildydamos geltonžiedių plukių lopinėliais. Botaninė šio Pietų Lietuvos miško vertė didelė: tai etaloniniai liepiniai skroblynai. Liepiniai skroblynai įtraukti į Lietuvos augalų bendrijų raudonąją knygą. Girukės miške po skroblais, ąžuolais, liepomis veši saugomos augalų rūšys: beginklė dirsė, geltonžiedis pelėžirnis, aukštoji žemuogė, ežinė viksva, miškinė glažutė. Randamos Europos saugomos pelkėtų lapuočių miškų, skroblynų buveinės. Girukės miške peri juodasis gandras.

 

 

Pelkės. Būdingas kalvoto reljefo dangos elementas – tarpukalvinės žemapelkės. Ypač tankus jų raizginys susiformavęs į vakarus nuo Dusios ežero. Jose vyrauja monodominantinės viksvų bendrijos. Užimami plotai paprastai nedideli. Jeigu tarpukalvėse išlikę nedideli vandens telkiniai, susidaro šių viksvynų ir kitų helofitų bendrijų kompleksai su gluosnių krūmynais. Didesniuose užpelkėjusiuose plotuose pasitaiko mažųjų viksvynų fragmentų. Natūraliausios žemapelkinės bendrijos išlikusios piečiau Obelijos ežero esančioje Maušės pelkėje, kurioje, be žolinių bendrijų, nemažus plotus užima liekninio beržo krūmynai. Tik Juodabalės ir Kalniškės miško 33 kv. pelkėse aptinkamos rečiausios parke aukštapelkinės bendrijos bei plynių duburiams būdingi saidrynai.

 

Melsvasis gencijonasPievos. Dauguma pievinių bendrijų natūralių augimviečių yra sukultūrintos. Tik stačiuose šlaituose ir raguvose išliko gana natūralios, rūšių įvairove pasižyminčios sausos pamiškių ir šlaitų bei stepinių pievų bendrijos. Didesni jų plotai yra Dusios, Obelijos ežerų šlaituose, Prelomciškės, Giraitės, Verstaminų kalvose.

Tarp Širvinto ir Metelių kaimo, Metelio ežero krante, žaliuoja Kimsinės pieva. Joje nuo pavasario iki vėlyvo rudens ganosi juodmargių banda. Karvių dėka ši drėgna pieva neapaugo karklynais. Juodmargės nuskabo jaunų karklynų viršūnes, neleisdamos jiems vešėti. Per ilgą laiką susiformavo šlapiapievių augalija su retomis orchidėjų pievelėmis. Gamtininkams tai ypač įdomios pievos. Šlapiuose paežerės viksvynų guotuose peri griciukai, raudonkojai tulikai, perkūno oželiai, pilkosios žąsys. Pavasarį Kimsinės pelkėje aidi perinčių gervių trimitai. Gražiausiai pieva atrodo gegužės mėnesį, pradėjus žydėti gegužraibėms, gegūnėms, skiautalūpiams.

 


Vandenys.
Apie ketvirtadalį parko teritorijos užima ežerai. Didžiųjų ežerų – Dusios, Metelio ir Obelijos – užžėlimas vandens augalija labai nevienodas. Labiausiai užaugęs Metelys. Visuose trijuose ežeruose gerai išsivysčiusi pasinėrusi augalija, kur vyrauja maurabraginių dumblių ir samanų bendrijos, tačiau kiekviename ežere jos užima nevienodus plotus.

Mažųjų parko ežerų augalija ir užaugimo pobūdis taip pat labai skiriasi. Teizų ir Teizininkų ežeruose didžiausią povandeninės augalijos dalį sudaro Hydrilletum verticillati bendrijos. Teizininkų, Bakšių, Maušelio ežerus juosia pelkinės helofitų bendrijos. Bakšių ir Maušelio ežeruose susiformavę plūduriuojantys Stratiotetum aloidis sąžalynai.

 



  

  

  

 

Metelių regioninio parko direkcija. Valstybės biudžetinė įstaiga.
Seirijų g. 2, Metelių k., 67482 Lazdijų raj., tel./faks. (8-318) 43 649, el. paštas info@meteliuparkas.lt.
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 293371090.