Naujienos   Žemėlapiai   Fotogalerija   Struktūra ir kontaktai
 
Apie parką
Gamta
Kultūra
Kultūros paveldo objektai
Senovinės gyvenvietės
Jotva
Kraštovaizdis
Filmo fragmentai
Panoraminės nuotraukos
Struktūra ir kontaktai
Informacija lankytojams
Informacija gyventojams
Lankytojų centras
Teisinė informacija
Administracinė informacija
Paslaugos
Leidiniai
Bendraukime
Nuorodos













© Metelių regioninis parkas
Jotva

Jonas Aistis „Likimo giesmėje“ rašo:

Jotvingiai sutirpo, ir neramūs prūsai
Gynėsi ir žuvo patys sau vieni -
Taip norėjo ir tenai vedė mūsų -
Laimė ir likimo žingsniai krūvini.

Jotvingiai – žymi viduramžių Europos jėga, nuo mūsų eros pradžios maždaug tūkstantmetį dominavusi erdvėje, kur dabar pietų Lietuva, rytų Lenkija ir vakarų Baltarusija. Pietuose jų sodybos siekė Narevo ir Bugo upes, rytuose – Drohičino, Bresto, Lydos ir Minsko apylinkes, vakaruose – nadruvių ir prūsų galindų, šiaurėje – lietuvių žemes. Čia galėjo būti iki 50 tūkst. gyventojų, sudariusių 4 giminingas gentis: Juodosios Ančios baseine gyvenę jotvingiai, nuo jų į pietvakarius – poleksėnai, į rytus – dainaviai. Sūduvių genties apgyventam Šešupės aukštupio baseinui priklauso ir Metelių apylinkės. Jotvingiai kovojo su slavais ilgus amžius, bet tik 983 m. Lavrentijaus metraštis užsimena, kad Kijevo kunigaikštis Vladimiras tais metais „žygiavo prieš jotvingius ir nugalėjo jotvingius, ir paėmė jų žemę...”

Jotvingių gyventa teritorija

Kronikos ir studijos jotvingius parodo kaip pagoniškas žemdirbių ir karių gentis, kultūriniu požiūriu artimas lietuviams. Jie augino grūdines kultūras, soras, grikius, derančius ir smėlėtose dirvose. Veisė galvijus, ožkas, avis, kiaules, naminius paukščius, jodinėjo kelių veislių žirgais, papildomai vertėsi medžiokle, žvejyba, bitininkyste. Pėsti ir raiti jotvingių kariai kovėsi trumpakotėmis ietimis – sulicomis, geležiniais kirviais ir kalavijais, naudojo lankus su strėlėmis. Rengė staigius antpuolius į rusų, lenkų ir kryžiuočių žemes, gynėsi medinėse pilyse, jų rinkti vadai dažnai vienydavo jėgas su lietuviais ir prūsais. Jotvingiai buvo laikomi stipriais, nepasiduodančiais kariais. XII a. rašyta, esą dešimtys jotvingių ne kartą yra stoję prieš šimtą priešų guosdamiesi tuo, kad po mirties jų narsūs žygiai būsią šlovinami dainose. Niekada nevengę pavojaus ir karuose pirmi nesitraukę.

   

...Stojo jotvingiai į mūšį kaip suremta giria,
visi kaip vienas, vyras prie vyro,
susirinko visos kiltys ir giminės,
ir sūduviai su prūsais atėjo į talką...
K.Boruta

Nuo X a. jotvingių teritorija, iš visų pusių spaudžiama rusų, lenkų, totorių, vėliau ir kryžiuočių, vis mažėjo, virsdama įtvirtinimų ruožu. Sūduvių Užnemunę dengė įtvirtinti Paveisininkų, Rudaminos, Prelomciškės, Kaukų, Bambininkų, Norkūnų, Radžiūnų piliakalniai, o daug mažesnių tarnavo žvalgybai ir signalizacijai.

1248 m. jotvingiai prarado Drohičino pilį prie Bugo, prie kurios kritę 40 jų vadų, tarp jų karžygiai Skomantas ir Boruta. 1262 m. jie užėmė Mozūrų sostinę Ujazdovą ties Varšuva, bet greitai pralaimėjo lenkams ir volyniečiams. 1272 m. jotvingių vadai Mintelė, Šiurpa, Mudeika ir Pestila paprašė taikos.

Priešų grėsmė sutelkė keturių jotvingių genčių sąjungą, bet ji nevirto valstybe. 1279–1283 m. kare su kryžiuočiais ir lenkais jotvingiai buvo išnaikinti: dalis likusiųjų su kunigaikščiu Jedetu pasidavė Ordinui ir buvo ištremti į Sambiją, kitus karvedys Skurdas išvedė į Lietuvą. Nuo tų metų jotvingių vardas nebeminimas. Mūsų laikus pasiekė jotvingių piliakalniai, kurių viršūnėse stovėdavę medinės pilys ir gyvenviečių pavadinimai: Teizai, Teizininkai, Verstaminai.




  

  

  

 

Metelių regioninio parko direkcija. Valstybės biudžetinė įstaiga.
Seirijų g. 2, Metelių k., 67482 Lazdijų raj., tel./faks. (8-318) 43 649, el. paštas info@meteliuparkas.lt.
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 293371090.